- Ruduo. Feee!
Nekenčiu rudens..! – bambėdama įžengiu pro duris ir numetu šlapią skėtį ant
batų dėžės. Nusiaunu guminius batus ir sviedžiu juos į kitą kambario galą.
Sukeldami duslų garsą jie nukrenta ant žemės ir aplink palieka šlapias dėmes.
Pajuntu šiltas rankas apglėbiančias mano juosmenį:
- Tu šiltas... –
nusišypsau.
- O tu šlapia,
Elzut. – Gustavas. Niekada nebūčiau patikėjusi tokia savo laime.
Jei prieš keletą
metų, man kažkas būtų pasakęs, jog šiandien manęs lauks šiltas, jaukus ir
saugus glėbys, nebūčiau net drįsusi pagalvoti, kad tai bus įmanoma. Tačiau,
praėjo daug laiko. Mes užaugome. O po verdikto, kurį išgirdome - supratome, kad
gyvenimas ne filmas, negali nei sustabdyti, nei atsukti atgal, nei peržiūrėti
iš naujo... Tad nusprendėme jo nešvaistyti, o tiesiog mėgautis čia ir dabar.
- Sveika
sugrįžusi namo, bambekle. – jis sukužda man į ausį ir švelniai lūpomis
priglunda prie mano kaklo, svaigia realybe pažadindamas iš praeities.
- Ak... Namo. Vis
dar netikiu šiuo nuostabiu žodžiu.– atsisuku veidu į Gustavą. Apsiveju rankomis
jo kaklą ir įsižiūriu į akis. Žydra. Jos primena man skaisčiai mėlynus vasaros
dangaus skliautus.
Visi žinojome,
kad viskas baigsis greit, bet niekas, išskyrus mane, nenorėjo tuo tikėti.
Svaigiai saldus
kvapas. Nepaprastai trapi akimirka. Ji ištirpsta ir pasklinda erdvėje, kartu su
šiuo bučiniu, kuris, tikiuosi, niekados nesibaigs. „Pasaulis. Jis dar tik
laukia Jūsų. O dangus? Jis dar ne laukia manęs!“
I kambarį įbėga
mažas žmogutis, kątik pasilepinęs purvo procedūromis.
- O mano mažytė..
Siaubingai pailgau tavęs, vaikuti. - keldama jau nebe tokią mažą Eivilitę,
smagiai niūniuoju.
-Na ir iš kur tas
potraukis grožio procedūroms? Bene į tetulę Kerolin atsigimei, moliūgėli? -
kaip visad šmaikštus Gustavas delnu pavelia mažylės, jau ir taip sulipusius
plaukus.
- Sveikas atvykęs
į realybę, brangusis. Visos mes vienodos. - su dideliu pasididžiavimu ištariu
ir mudvi su mažyle užriečiam nosytes aukštyn.
- Taigi, taigi. -
nutęsia jis, - Visos vienodai bijot pono kutulio!!! - sušunka ir puola mudvi
kutenti. - Tokiai nuostabiai akimirkai nelemta pasibaigti. Ji privalo būti
amžina.
Kambarys
prisipildo tirštos miglos ir ima suktis. Ausyse pasigirsta nepakeliamo garo
cypimas. Pajuntu tvinkčiojimą galvoje, o vėliau tarsi kas mažytėmis adatėlėmis
būtų pradėjęs badyti, iš pradžių tik pirštų galiukus po to ir visą kūną. Net
nepastebiu kada Gustavas perima Eivilitė iš mano glėbio. Aš vėl pajuntu tą
saldų kvapą, kuris pamažu virsta ir skoniu. Suprantu, kas vyksta tik tada, kai
išgirstu duslų garsą. Tai mano galva trenkiasi į grindis. Bet aš jau nieko
nebejaučiu. Tik nepaprastą lengvumą ir ramybę, kurių nesuardo net tas
isteriškas mažos mergytės verksmas, kuriame įklausyti galėjai tik žodį:
„Mamyte“ ...
Rodosi tai turėtų
plėšti mane pusiau. Bet skausmas, - tai tik smegenų impulsas, kurio kaip ir
visų kitų jausmų, netenku iškart, kai tik palieku savo nervų sistemą drauge su
daugiau man nebepriklausančia širdimi. Šito jausmo niekada nesitikėjau patirti.
Visad maniau, kad bus skausminga ir nepakeliama. O štai viskas įvyko taip
greitai, ir galiausiai laikas sustojo egzistavęs. Tačiau neišnykstu. Jaučiu,
tarsi mane kažkas laikytų. Tarsi norėtų mane įkalinti ore ir laike.
Aš tiesiog
ištirpstu, pasklindu erdvėje. Tai nepaprastai trapi ir kartu amžina akimirka.
